22 vasario, 2021

Kodėl verta matuoti pagalbos verslui priemonių kaštus ir naudą?

Londono metro valdytojai pasakojo apie prieš kurį laiką patirtą didžiulę prioritetų suvaldymo krizę. Vienu metu iš įvairių pusių sukrito prieštaringi spaudimai. Buvo reikalaujama ir plėsti linijų tinklą, ir kelti atlyginimus darbuotojams, ir atnaujinti traukinius, didinti kelionės greitį, dažnumą, vagonų patogumą, saugumą stotyse, ir visa tai pasiekti mažesniu biudžetu. Neišsprendžiamą galvosūkį nutarė supaprastinti – pamatuoti keleivių pasitenkinimą, kurį pasiekia vienas svaras investicijų į šiuos ir kitus įmanomus prioritetus atitinkančias priemones. Rezultatas buvo netikėtas. Nustebo net specialistai, kurie turėjo kelių dešimtmečių patirtį viešojo transporto sektoriuje ir buvo įsitikinę, kad jau viską apie jį žino. 

Didžiausią keleivių pasitenkinimo augimą už mažiausią kainą davė papildoma eilutė metro platformų ekranuose, kuriuose buvo tiksliai informuojama apie laiką, likusį iki kito traukinio atvykimo. Pasirodo, žmogui žinoti, kad traukinys atvyks į stotį tiksliai už trijų minučių yra žymiai svarbiau, nei nežinant tikslaus atvykimo laiko sulaukti to traukinio minute anksčiau. O sąnaudos, skirtos suteikti šią informaciją, yra nepalyginamai mažesnės nei pusantro karto padidinti traukinių skaičių.  Net stipriausi specialistai ne visada gali nuspėti kur ir kokia nauda slypi. Čia gera pamoka daugeliui sričių, taip pat ir efektyvesniam valstybės pagalbos priemonių valdymui.

Jau tapo įprasta, kad vertinant valstybės biudžeto lėšų, o ypač Europos Sąjungos fondų, panaudojimą kalbame iš esmės beveik apie vienintelį rodiklį – kokią sumą pavyko išdalinti. Žodis „beveik“ čia reikalingas, nes kartais pasitelkiama dar vienas ar du to paties rodiklio išvestiniai parametrai – kokį procentą nuo prieinamų sumų jau gavome, ar kaip ši proporcija atrodo, lyginant su kitomis šalimis.

Savo įmonės ar asmeninių finansų tvarkyme toks požiūris būtų nepriimtinas. Labai greitai keistume tą investicijų valdytoją, kuris nieko negalėtų pasakyti apie investicijų grąžą – nei buvusią, nei būsimą – nei apie rizikingumą, bet kalbėtų vien tik apie tai, kiek ar kokią dalį mūsų turėtų pinigų jis jau „įsisavino“, ir kaip tai atrodo lyginant su kitais „įsisavintojais“.  Nesutiktume, net jei tas valdytojas ir būtų visas tas investicijas iki cento atlikęs be jokios naudos sau. O štai viešųjų resursų valdyme tokios ataskaitos kažkodėl panašaus atsako nesukeldavo, net kai kartodavosi daugybę metų.

Priežastis gal ir objektyvi. Žmonių grupei daug paprasčiau spręsti linijinius, vieno matmens uždavinius. Jei svarbu būtų vien tik aukštis, tuomet kopti į viršų yra gerai, o leistis – blogai, ir į visa kita galima nekreipti daug dėmesio. Svarbu tik kokiu greičiu judame ta vienintele naudinga kryptimi. Kai kada aplinkybės iš tiesų gali būti tokios, kad visa kita mažai reikšminga, lyginant su vienu rodikliu. Pavyzdžiui, trumpam prasivėrus langui atgauti šalies nepriklausomybę, teisinga atidėti visus kitus prioritetus į šalį ir maksimalias jėgas mesti šiam vienam tikslui. Tačiau daugeliu kitų atvejų linijinis mąstymas reiškia, kad prarandame galimybes, nes neefektyviai naudojame savo ribotus resursus vienam ne pačiam svarbiausiam tikslui, ar rodikliui. 

Perėjimas iš linijinio mąstymo į daugiadimensinį yra sudėtingas. Kai įprantame viską vertinti vienu konkrečiu matmeniu, kitus faktorius sunku pastebėti. Net ir pradėjus juos matyti, atsiranda didžiulė painiava, dėl jų prieštaringumo ir aiškių prioritetų trūkumo. Savaime toks perėjimas truks ilgai ir vingiuotai. Jei tai taps aiškiu nuosekliu aukščiausio lygio prioritetu – rezultatas bus daug greitesnis.

Gerų pavyzdžių turime. Štai „Investuok Lietuvoje“ (su kuria niekaip nesu susijęs) nuolatos aiškiai komunikuoja keletą svarbiausių savo darbo parametrų – ne tik investicijų apimtis, bet ir sukuriamas darbo vietas, laukiamas mokestines pajamas. Ir tai ne vienintelis toks atvejis. Tai rodo, kad valstybės valdymo struktūroje turime ir šio aspekto suvokimo, ir kompetencijų. Belieka tai pritaikyti plačiau, susikoncentruojant į pačias svarbiausias sritis.

COVID-19 sukeltos krizės akivaizdoje Europos Sąjungos skiriamos lėšos ir atpalaiduotos nacionalinio biudžeto galimybės reiškia, kad per trumpą laiką bus padaryti sprendimai dėl didžiulių resursų nukreipimo vienoms ar kitoms sritims ir priemonėms. Gerai, kad dešimtys ar gal net ir šimtai protingų žmonių dirba, ruošdami siūlymus ir jų pagrindimus. Bus dar geriau, jei pavyks sutarti dėl tikslų, kurių sieksime šiomis išlaidomis, dėl kriterijų ir rodiklių, pagal kuriuos lyginsime alternatyvas bei kuriais matuosime sėkmę. Žinoma, su sąlyga, kad matuosime ne vien kiek ir kaip greitai išleidome pinigus, bet vis daugiau ir tiksliau gebėsime pamatuoti kuo įvairesnio spektro alternatyvų naudą, kaštus, rizikas ir rinktis tai, kas kuria didžiausią vertę. 

Čia jau girdžiu verslo žmonių prieštaravimus – duokite lėšų paprastai ir greitai, o verslas jomis tikrai sukurs didžiausią naudą, ypač jei nereikės laiko gaišti visokioms paraiškoms ir ataskaitoms. Verslą sukūręs ir vystantis žmogus dėl to ir yra sėkmingas, kad moka susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia. O jūsų verslui, atrodytų, bet kokios valstybės pagalbos svarbiausias kriterijus yra gauti jos kuo daugiau ir kuo paprastesnėmis sąlygomis. Tačiau pabandykime apsvarstyti du hipotetinius scenarijus:

Pirmasis – jūsų verslas be jokių pastangų gauna besąlyginę keliolikos ar kad ir kelių šimtų tūkstančių eurų negrąžintiną paramą, bet tuo pačiu valstybė per keletą mėnesių pasiskolina ir bet kam išdalina milijardus eurų, kurie nekurdami jokios ilgalaikės naudos apriboja tolesnio skolinimosi galimybes ateityje ir dar dešimtmečiams užkrauna sunkią skolos aptarnavimo naštą. Po kelių „šventės“ mėnesių ateina laikas visiems susimokėti. Valstybės paramą keičia išaugę mokesčiai, nekonkurencingos viešosios paslaugos ir stagnuojanti vietinė paklausa.

Antrasis – jūsų verslas negrąžintinos paramos galbūt gali negauti, o jei ką ir gauna, tai turi pasistengti parodyti visuomenei iš to kuriamą vertę. Tuo tarpu valstybė kad ir pasiskolino pinigų, bet investavo juos į visapusiškai gerą grąžą duodančius ir efektyviai valdomus projektus. To dėka jūsų verslas, darbuotojai, klientai turi geras, teisingai kainuojančias viešas paslaugas. Mokesčių kelti nereikia, nes investuotos lėšos su kaupu padengia viešosios skolos aptarnavimo sąnaudas. Galite ilgiems metams planuoti savo verslo vystymą prognozuojamoje, saugioje, konkurencingų sąnaudų aplinkoje.

Bus išimčių, bet tikrai dauguma verslo kūrėjų rinksis antrąjį scenarijų, jei tik pasitikės jo realumu. O kiek jis realus – atsakymas kito šios temos straipsnio pabaigoje.

Viešųjų išlaidų naudą matuoti sudėtinga. Komercinėje veikloje nors ir yra daug neapibrėžtumo ir įvairių faktorių, bet esminis tikslas paprastai yra vienas matmuo, sudarytas iš dviejų pagrindinių sudedamųjų – tai finansinė grąža, koreguota pagal patiriamą riziką. Nors ir čia ne taip paprasta, nes šiais laikais tvarumas ir atsakomybė įvairiausiems interesų dalininkams įgauna vis didesnį svorį, jau nekalbant apie rizikos įvertinimo sudėtingumą. Viešajame sektoriuje grąža dar labiau daugialypė. Didžiulis iššūkis – pereiti nuo bendrų deklaracijų apie prioritetinius matmenis (aplinkos tvarumas, produktyvumas, teisingumas, makroekonominis stabilumas), prie konkrečių patikimų palyginamų rodiklių, leidžiančių pamatuoti konkrečių siūlomų priemonių tikėtiną naudą, tenkančią sąnaudų vienetui ir tuo pagrindu sudėlioti lėšų skyrimo prioritetus.

Šia nuomone norisi paskatinti konkrečią, objektyviais duomenimis pagrįstą diskusiją dėl tikslų ir rodiklių, kurie padėtų kurti kuo didesnę vertę visuomenei optimaliai išnaudojant jai prieinamus resursus ne tik privačiame komerciniame, bet ir viešajame sektoriuje.