08 kovo, 2021

Kaip pamatuoti paramos verslui priemonių naudą

Apie kaštų ir naudos vertinimo svarbą viešajame sektoriuje bendrai bei pagalbos verslui priemonių kūrime konkrečiai, kalbėjau ankstesnėse nuomonėse.

Apsisprendus vykdyti tokį vertinimą turime pripažinti, kad nėra vieno trumpo ir aiškaus recepto, kaip išmatuoti santykinę pagalbos verslui priemonių vertę, kad ir kaip to norėtųsi. Tačiau galime kalbėti apie geriausius, toliausiai pažengusius metodus, kuriant nefinansinės naudos matavimo sistemas.

Pirmas ryškus pavyzdys – tai tarptautinių finansų institucijų patirtis, kai tokių matavimų paieškai skiriami dideli resursai, pritraukiami vieni geriausių specialistų pasaulyje. Kelios dešimtys tokių žmonių daugelį metų tiesiogiai dirba ieškodami ir gludindami nefinansinės pridėtinės vertės matavimo sistemas, dar gal keli šimtai ekonomistų, bankininkų, teisininkų, ekologų, sociologų ir kitų sričių specialistų prisideda prie šio darbo. Taip sukurtos sistemos nelieka tik teorija, bet yra taikomos bei tikrinamos realiose dešimčių milijardų eurų vertės investicijose.

Beveik kasdien bendraudamas su šiam darbui atsidavusiais žmonėmis ir susidurdamas su praktiniais jų sukurtų matavimo sistemų taikymo iššūkiais pastebiu, kad jiems tenka nuolat derinti daugybę parametrų ir prioritetų, kurie keičiasi ir dėl kurių niekada nebūna visiškai vieningos nuomonės. Ne taip lengva sutarti, kaip palyginti anglies deginimo sumažinimą centrinėje Europoje, moterų verslo įgalinimą pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, pagalbą kapitalo rinkos plėtrai Baltijos šalyse ir dar kelias dešimtis kitų gražių iniciatyvų. Pastangos vis tik duoda rezultatą ir vertinimo sistemos, nors ir labai sudėtingos, veikia.

Atviras klausimas – ar Lietuvos viešasis sektorius gali skirti tokius resursus panašioms sistemoms kurti ir palaikyti? O net jei ir sukurtume, ar – kas svarbiausia – visuomenė suprastų, priimtų ir pasitikėtų tokiais rezultatų matavimais, nulemiančiais kelių milijardų eurų skyrimą vieniems, o ne kitiems?

Kitą įdomią nefinansinių naudų vertinimo sistemą populiarina prof. Bjorno Lomborgo įkurta ir vadovaujama idėjų kalvė „Copenhagen Concensus Center“. Kai kurios profesoriaus B. Lomborgo išvados kelia kontroversijas, bet pats jo naudų ir sąnaudų vertinimo metodas tikrai yra įdomus. Trumpai mintis tokia – panaudojant realius patikimus duomenis siekiama objektyviai įvertinti kiekvienos galimos priemonės nepinigines naudas. Metodas siūlo visas naudas ir sąnaudas suvesti į tą pačią vieną matavimo skalę ir tuomet paprasčiausiai palyginus visas alternatyvias rinktis tai, kas kuria didžiausią vertę.

Dažniausiai kaip mato vienetas naudojami piniginiai vienetai, bet jei kam nors tai kuria neigiamą emocinį foną, galima sugalvoti neutralesnį matą – pavyzdžiui, vidutinę žmogaus darbo minutę, ar skaičiavimo pajėgumų kiekį, panašiai kaip tuo pasinaudoja blokų grandinės technologijos. Ne vienete esmė. Reikalavimai matavimo vienetui paprasti ir riboti – kad jis būtų patogus, aiškiai suvokiamas ir priimtinas daugeliui žmonių, bei būtų pakankamai stabilus. Daug svarbiau yra teisingas pasirinkto mato vienetų priskyrimas kiekvienai reikšmingai naudai.

Kai kuriais atvejais tai paprasta. Pavyzdžiui, CO2 išmetimų vertei nustatyti galima naudoti rinką, kurioje tais išmetimais prekiaujama. Daugeliui kitų naudų vertės nustatymas labai nevienareikšmis. Kokią palyginamąją vertę turi smurto artimoje aplinkoje mažinimas? Arba kokio nors nykstančio augalėlio rūšies išsaugojimas?

Net ir žymiai siauresnės srities – pagalbos verslui priemonių – nefinansinės naudos gali būti labai įvairialypės ir sunkiai palyginamos. Tai ir darbo vietų skaičius, ir darbo vietų kokybė, matuojama atlyginimu ar dirbančiojo pasitenkinimu, ir darbo vietų ilgalaikis stabilumas, leidžiantis žmogui ramiai planuotis gyvenimą, ir sumokėti mokesčiai, iš kurių finansuojamos viešosios paslaugos, ir galbūt eksportas – nes juk reikia kažkaip parsigabenti tuos pinigus, kuriuos išleidžiame už naftą, dujas, automobilius, užsienio keliones ir visa kita, ko patys negaminame, ir gal dar kažkas…

„Copenhagen Consensus Centre“ šiam įvertinimui pasitelkia autoritetingų ekspertų tarybą, kurioje dirba ne vienas Nobelio premijų laureatas. Po atidžių, profesionaliai moderuojamų diskusijų, jie pasiekia konsensusą priskirdami kiekvienam prioriteto vienetui skaitinę vertę, tuomet įvertina sąnaudas to vieneto gavimui ir galiausia sudėlioja investicijų prioritetus.

Žingsniui į priekį reikia sprendimo

Panašios pastangos įsivertinti pagalbos priemonių prioritetus mums būtų žingsnis į priekį. Tačiau įtariu, kad tokia centralizuota sistema mūsų atveju nesuveiktų. Viena iš problemų yra visuomenės pasitikėjimas ekspertų kompetencijomis ir nešališkumu. Tvariausias sprendimas būtų sukurti sistemą, atkartojančią skaidrios, efektyvios, reguliuojamos rinkos veikimą su plačiu visų norinčiųjų įsitraukimu. Taip ir knieti tuoj pat braižyti tokios rinkos organizavimo, finansavimo ir veikimo mechanizmą. Bet kol kas susilaikysiu. Diskusijos dėl detalių bet kurią iniciatyvą gali paskandinti dar prieš jai išsivystant. Dabar svarbiau pats principas – kad apsisprendžiame kiek įmanoma objektyviau, aiškiau, su realistiškomis sąnaudomis sistemiškai matuoti bent tam tikros dalies valstybės išlaidų – pagalbos verslui priemonių – kuriamą pridėtinę naudą.

Šis sprendimas iš esmės jūsų, skaitytojai, rankose. Jei esate prieš, galite nieko nedaryti ir didelė tikimybė, kad nieko panašaus greitai nevyks. O jei esate už – tai pasikeitimai gali ir įvykti. Priklausys nuo to, kaip aktyviai šį „UŽ“ išreikšite savo atsiliepimais, iniciatyvomis ir įsitraukimu.

Nuomonės autorius Valdas Vitkauskas yra Valstybės investicijų valdymo agentūros (VIVA) Stebėtojų tarybos pirmininkas, nepriklausomas narys. VIVA valdo Pagalbos verslui fondą (PVF), kurio pagrindinis tikslas – padėti vidutinėms ir didelėms Lietuvoje veikiančioms įmonėms, susidūrusioms su COVID-19 sukeltais iššūkiais.